Mary Du Cane, née Norris

Autorius

Arturas Viljamas Devis

Gimė Londonas, Jungtinė Karalystė

Arthur William Devis (1762–1822): Švelni portretavimo ir istorijos rankos

Arthur William Devis (1712 m. vasario 19 d. – 1787 m. liepos 25 d.) buvo anglų painteris, kurio tėvas Anthony tapo kilmininkas tai, kas vėliau tapo menininkų ir rašytojų šeimos dinastija. Jo vieta kunstų istorijoje dažniausiai siejama su portretų typu, kuris šiandien vadinamas „konversaciniais paveikslūkais“ (angl. conversation piece). Persikėlus į Londoną ir pratekėjęs flamų topografijos meistrui, jis pers yönkė į portretinę tapybą ir pelnė didelę reputaciją, nors ši sėkmė nebuvo amžina. Nepajėgus prisitaikyti prie vėlesnių madingų meno tendencijų, jo užsakymų skaičius mažėjo, o kūriniai po jo mirties buvo pakiriamas pamirštam iki XX amžiaুmeno, kai vėl atgijo susidomėjimas „konversaciniais paveikslūkais“.

Anslingas gyvenimas ir mokslas: Devis artoji talentas išsiskleidė anksti, skatinamas meninės tradicijos įgylinto šeimos palikimo. Sėdėdamas po savo vyresnio brolio Thomas Anthony Devis pėdomis, kuris taip pat buvo painteris, 1774 metais jis įstojo į Karališkosios akademijos mokymus, pasinerdamas į griežtą mokymą, kurį reikalavo tuo laikmetio svarbiausia meno institucija. Jo formavimo metai buvo pažymėti bendravimu su įtakingais asmenimis, tokiais kaip Sir Joshua Reynolds, kurio mokymas kruopščiai suformavo Devis ar stilistinius pojūčius.

Žinomos užsakymų ir kelionių istorijos: Devis atpažinimo pelnė tapsdamas „Laisvojo menininkų draugijos“ nariu ir toliau rodydamas savo darbus Karališkajai akademijai, taip pritraukdamas didelį pagarbą. Lemtingas momentas įvyko 1eks 1783 metais, kai jis buvo paskirtas piešėju britų „Rytų Indijos kompanijos“ laivui vadovaujamam kapitono Henry Wilsono. Tragiku, Devis patyrė rimtą sužalojimą susitikusi su papuansais netoli Schouten salų ir vėliau išgyveno laivnaužį Pelw salose – šie iššūkiai, nepaisant visko, paskatino jį tęsti savo menines pastangas.

Stilius ir technika: Elegancijos subtilus traukimas

Devis ar stilius pasižymi neįtikėtinu dėmesiui detalėms ir meistriku valdoma technika, ypač pastebima jo portretuose. Jis teikė pirmenybę elegantiškoms pozoms – dažnai vaizdydamas subjektus tylios apmąstymo akimirkos – taip kurdamas paveikslus, prisigėlusius nuolatiniame grožio ir psichologinės gylio pajūtimme. Jo paletė linko švelniems tonams, atspindėdama vėlyvojo XVIII amžiaus estetinę kryptį, tačiau jis pasiekė stebėtiną švieslumą kruopščiai sluoksniuodamas glazūras ir naudojdamas subtilius spalvų perėjimus. Tiksli anatomija puikiai derėjo su intuityviu žmogaus išraiškos suvokimu, rezultatu tapant portretams, kurie įamžino ne tik fizinį panašumą, bet ir vidinę charakterystiką.

Konversaciniai paveikslūkai: Devis puikiai gebėjo įamžinti buitinio gyvenimo esmę per „konversacinius paveikslūkus“ – žanrinę tapybą, vaizduojančią šeimyninių susitikimų ar intymių vidinių erdvės escenas – stilių, kuris jo laikmečiu buvo itin vertinamas.

ą

Istorinės temos: Be portretinės tapybos, Devis į undertakingo ambicingus istorinius užsakymus, ypač išskirtinį Nelsono mirties vaizdymą ir postumumą skirtą Admiralui Horatio Nelsonui atsidavęs portretą.

Svarbiausi darbai ir palikimas

Devis sukūrė įspūdingą kūrybinį veiklą, apimtą maždaug šešiasdešimt penkiu paveikslūkais, kurie nuo 1779 iki 1821 metų puošė Karališkosios akademijos galerijas, užtvirtindami jo reputaciją kaip vieno iš svarbiausių Londono menininkų. Tarp jo garsiausių pasiekimų galima išskirti:

Sir William Jones portretas: Šis šedevras saugomas Britijos bibliotekoje, demonstruojantis Devis meistriškumą įamžinant orią ramybę ir intelektualų smalsumą.

Nelsono portretai: Jo Nelsono vaizdiniai – tiek kaip Viceadmirało, tiek pośmurtiniai – išlieka ikoninės jūros herojumo ir nacionalinės didybės reprezentacijos.

Kiti žinomos užsakomos kūriniai: Jis vykdė užsakymus iš iškilmingų asmenų, tokių kaip karalius George III ant žirgo, Lordas Howe ir Sir Roger Newdigate, taip demonstruodamas savo universalumą ir meninę ambiciją.

Devis kūriniai ir toliau įkvepia susižvalgymo bei mokslinių tyrimų, esant Karališkosios akademijos ir Nacionaliniame jūros muziejuje bei kituose Britanijos muziejų kolekcijose. Jo palikimas išlieka ne tik kaip meninės talento įrodymas, bet ir kaip rafinuoto jausmo veiddis, apibrėžęs Georgianų erą – laikotarpį, pasižymintį elegancija, atsargumu ir giliu grožio vertinimu.

Muziejus

Harris Museum - Art Gallery

Parodoma vietoje Preston, Jungtinė Karalystė

Neoklasicinis juoklas Lankšyros širdyje

Įkvėpusi į prestižą Prestono pulsuojantėje širdyje, Harris meno ir muziejus stovi kaip kvapą užgaunantis įrodymas viktoriniam ambicijų siekiui bei neblėstančiai kultūrinio švytėjimo paieškai. Prie šio I kategorijos paminklo prisijungimas yra tarsi žingsnis atgal į gilios optimizmo erą, kurioje architektūra tarnavo kaip veidrodys aukštiniems žmogaus dvasios siekiams. Vizionieriaus, vietinio architekto Jameso Hibbert, suprojektuotas pastato eksterjeras spinduliuoja stulbinantį neoklasikinį elegantiškumą, tyčia atsisakydamas tuo metu vyravusio neogotikinio stiliaus ir rinkdamasis simetriją, rafinuotumą bei amžiną tvarkos pojūtį. Šis architektūrinis pasirinkimas sukuria ramią šventovę, kuri nuostabiai kontrasta su aplinkiniu pramoniniu paveldu, atverdama duris į tiek vietinę istoriją, tiek į platesnę Vakarų meno didybę.

Įžengus per slenkstį, lankytojai iškart pasineria į monumentalią prigimtį. Didžioji menora, majestoniškai iškilanti virš 36 metrų aukščio, tarnauja muziejaus pulsuojančiai širdiai, kurioje oras atrodo prisiglaudęs intelektualią svorio. Čia magnifikus Foucault pendulumas svyro su hipnotiniu tikslumu, pateikdamas tylią, ritminę Žemės rotacijos demonstraciją, o klasikinų frizų gipsiniai liejiniai žiūrovą nukelia į senosios Graikijos ir Romos marmuro salonas. Pačiose sienose išraiškota muziejaus vedanti etika:

„Poezijai, menui ir mokslui“

bei

„Žemėje nėra nieko didelio, kaip žmogus: žmoguje nėra nieko didelio, kaip protas.“

Tai erdvė, skirta ne tik eksponatams laikyti, bet ir pakelti kiekvieno, vaikščiojančio šviesiai apšvičiuotomis koridorais, sąmonę.

Meistrių šedevrų ir vietinių stebuklų audinys

„The Harris“ kolekcija yra turtingas, daugiasluoksnis audinys, į whichį įsiliesia grausis menas, dekoratyvinis meistriškumas ir pirmykštė šio regiono istorija. Atместиjamam kolekcionieriui ar aliejinės tapybos mylėtojui galerija siūlo neįtikėtiną daugiau nei 800 darbų apygardą, apimtančią įvairius menmoverių spektrumus. Čia galima pasiklysti jautriose britų keramikos tekstūrose arba būti užburti meistriškos portretinės tapybos, pavyzdžiui, 1740 m. Arthur William Devis sukurto John Orlebar paveikslėlio, spinduliuojančio aristokratišku šlėgžtimu. Salos taip pat švenčia įkvėpėją akvarelės jėgą per Thomas Wade darbus, kurių pavyzdžiui, kaip

„Laikas sutvirtinti siūlą“

(angl. ‘A Stitch in Time’), įamžina tylius, jautrius viktorini즘 buitinio gyvenimo atspindulius.

Už drobų ribų muziejus suteikia gilią ryšį su pirmykštėmis Lankšyros sielomis. Galbūt jo neįtikėtiniausias ir šiurpiai gražiausias brangumas yra pilnas Poulton elk (elnio) šešėlis – milžiniškas eksponatas, datuojamas prieš 13 500 metų. Kartu su senoviniais pagamintais su šrapstais, šis atradimas tarnauja kaip galingas priminimas apie gilų žmonių šaknytimą šiame kraštlandyje. Šis suderinimas – aukšto lygio viktorinis grausis menas šalia pirmykščių Leddaino amžiaus likmens – yra būtent tai, kas daro „The Harris“ unikalia vieta tiems, ieškantiems holistinio paveldą supratimo. Ar tai būtų šiuolaikinių Lucian Freud striukų stebėjimas, ar sudėtingas britiškų stiklų grožio apmąstymas, kiekviena muziejaus kampinė erdvė kviečia į gilesnį dialogą tarp praeities ir dabarties.

Palikimas, peržiūrėtas ateičiai

Muziejui vykstant transformatyviam renovacijos procesui „Harris Your Place“, jis ruošiasi pradėti naują kultūrinio aktualumo skyrių. Nors fizinė struktūra patyra kruopščiam priežiūros procesui, siekiant užtikrinti jos išlikimą ateities šimtmečiams, institucijos dvasia išlieka tokia pat gyva kaip niekada. Šis atnaujinimo laikotarpis nėra tik restauracija – tai kūrybinis ieškojimas, kaip menas gali bendrauti su šiuolaikine auditorija, sujungiant muziejaus istorinį svorį su šiuolaikiniu prieinamumu. Būtene vidurio dizaineriams, taip pat meno entuziastams, „The Harris“ išlieka esminiu įkvėpimo šaltiniu, įkūnijančiu grožio ir intelektualinio griežtumo standartą, kuris toliau formuoja estetinį Jungtinės Karalystės kraštlandį.