Autorius
Gimė Floral Park, JAV
Formu sukurta拎gyvenimas: Robert Mapplethorpe pasaulė
Robertas Mapplethorpe – vardas, tapęs sinonimu tiek kvapaudinant gražumui, tiek gilioms kontroversijoms – išlieka vienu įtakingomiausių XX amžiaus fotografų. Gimęs 1946 m. Niujorko Floral Park, jis ne iškart sulaukė meninės pripažinimo, o jo kelionė buvo tolmėjantis evoliucijos procesas, skatinamas eksperimentais, mentorystės ir nekliudomos siekio pažrinti formos bei troškimų ribas. Pradinai pritrauktas grafikos prastovėje Pratt Institute, Mapplethorpe greitai pajuto tradicinių akademinių keterių spaudimą ir galiausiai paliko mokymus nebaigęs laipsnio. Šis pasitraukimas nebuvo meno atmetimas, o ieškojimas med mediumo, kuris galėtų tiesiogiau ištransliuoti jo augančią viziją – viziją, giliai įkvėptą tokių menininkų kaip Joseph Cornell ir Marcel Duchamp, kurių rasta objekto ir koncepcinio žaidimo priimtis rezonavo su jo paties formuojantismeninės estetika. Šie pirmieji metai buvo pažymėti įvairių medžiagų koliažais bei sudėtingais asembliažais, sukurtais iš surinktų medžiagų ir iškirptų vaizdų, užsimindinčiais tą formalų tikslumą ir temines temas, kurios vėliau apibrėžė jo fotografinį kūrybinį kelią.
Polaroido genesis ir kūrybinė partnerystė
Lūžio momentas įvyko 1970 m., įsigijus „Polaroid“ tipo fotoaparatą. Tai nebuvo tik įrankių pokytis; tai buvo atsidarymas. „Polaroid“ proceso akrobatika leido Mapplethorpe praleisti tradicinius tamsiosjos kambario metodus, susikoncentruodamas vietoj to į kompoziciją, šviesą ir šešėlį – elementus, kurie tapo jo stiliaus žyminėmis požymiais. Pradinėje stadijoje šie „Polaroid“ buvo integruojami į jo koliažus, tačiau netrukus jie pradėjo siekti savo nepriklausomybės, atskleisdami ypatingą jėgą savo ryškia juodai ir baltai tonalištu. Tuo pačiu metu užsimezgė itin reikšmingas ryšys su poete ir muzikante Patti Smith. Jų santykis, trumpiantis nuo 1eksistavimo 1967 iki 1972 metų, buvo abipusis meninis palaikymas ir įkvėpimas. Smith tapo dažna Mapplethorpe objektu jo objektyvo akį – jos grynoji energija ir bohemų dvasia buvo užfiksuoti vaizduose, spinduliuojančiuose íntią jautrumą. Šis laikotarpis nebuvo tik romantinė partnerystė; tai buvo krosna, kurioje abu menininkai tobulino savo meistriškumą, iššūkėdami vienas kitą plečiant kūrybines ribas.
Formos meistriškumas: stilius, temos ir skandalai
Mapplethorpe fotografinis stilius pasižymi griežtu formalizmu – pabrėžimu kompozicijos, simetrijos bei šviesos ir šešėlio sąveikos, primenančios klasikinę skulptūrą. Jis ne tiesiog dokumentavo savo objektus; jis juos konstruavo, pakėlę kasdienius daiktus ir žmogaus kūnus į ikoninį statusą per itin kruopštų techniką. Jo temų įvairovė buvo stulbinanti:人物 portretai su tokiais veikėjais kaip Andy Warhol ir Deborah Harry, meistriškai atliktos gėlių natūralūs mirtvairių vaizdai – ypač orchidėjos ir kalos lilijos – bei intreringi, íntūs autoportretai. Tačiau būtent jo tyrimai BDSM subkultūroje 1970-ais ir 80-metų Niujorko mieste įžvėtrė didžiausią skandalą. Šie vaizdai, nebijantys tiesios seksualybės ir galios dinamikos vaizdinimo, iššəkė konvencines skonio ir moralės sąvokas, paskelsdami debatas apie cenzūrą ir meninę laisvę. Mapplethorpe vengė šių kontroversijų; jis priėmė jas kaip neišvengiamą savo meninės praktikos dalį, tikėdamas, kad menas turi skatinti mąstymą ir iššūkoti visuomenės normas. Savo darbu jis dažnai nukreipė į religinius ar klasikinę įvaizdį, kurdamas įtraukiančią dialogą tarp šiuolaikinių temų ir istorinių meno formų, taip dar labiau sudėtingindamas interpretacijas ir pridedantis prasmės sluoksnių.
Paliktis ir ilgalaikis poveikis
Menų kurotoriaus Samo Wagstaffo mentorystė surengė esminį įtaką Mapplethorpe karjeros trajektoriai, suteikdama kritiškai svarbią finansinę paramą ir vadovavimą formavimo metais. Visą 80-metą Mapplethorpe vykdė plačias parodas, vis augindamas pripažinimą menų pasaulyje, kuris pasiekė kulminaciją 1988 m. Whitney American Art muziejuje – tai buvo lūžio pasiekimas, užtvirtinantis jo vietą kaip svarbaus šiuolaikinio menininko. Tačiau šį sėkmę šešėliavo skandalai dėl parodos „Robert Mapplethorpe: The Perfect Moment“, kuri suėdama karštas debatas apie viešąjį finansavimą menui, laikytinamam obscene. Tragiška byla tai, kad Mapplethorpe mirė nuo AIDS 1989 m., palikdamas milžinišką ir sudėtingą kūrybinį palikimą, kuris rezonuoja ir šiandien. Po jo mirties buvo įsteigtas Robert Mapplethorpe Foundation, siekiantis išsaugoti jo meninę pavardę, remti medicinos tyrimus susijusius su HIV/AIDS ir skatinti fotografiją kaip meno formą. Jo įtaka išsiekia daug toli už fotografijos ribų, paveikdamas menininkų kartas savo drąsia tyrinėj seksualumą, formalistiniu požiūriu ir nekliudomu siekiu plečiant kūrybines sienas. Robert Mapplethorpe kūrinys išlieka nuolatinės diskusijos ir analizės objektu, įtvirtindamas jo vietą kaip vieno svarbiausių – ir dažnai iššūkį teikiančių – XX amžiaus amerikiečių menininkų. Jis pakėlė fotografiją į pagarbų meno lygį, įrodydamas, kad ji gali būti daugiau nei tiesiog dokumentacija; ji gali būti skulptūra, poezija ir provokacija, su一体 (suvienyta) viename intrigujančiame vaizde.
Muziejus
Parodoma Rochester, Jungtinės Amerikos Valstijos
Šviesoje išraiškytas palikimas: George'o Eastman muziejus
Ramioje, žaliuojančiojo Niujorko valstijos Rochesterio kraštovėje stovi paminklas ne tik menui, bet ir pačiam vizualaus pasakojimo išradimui. George'o Eastman muziejus yra kur kas daugiau nei fotografijų ir filmų saugotas rezervuaras; tai gyvas įtodas begaliniam žmogaus norui užfiksuoti trumpalaikius momentus, išsaugoti efemeriškas prisiminimus ir pasidalinti giliomis vizijomis. Įkurta vizionieriško verslininko George'o Eastman – žmogaus, kuris per savo revoliucines „Kodak“ diktafonas demokratizavo fotografiją – šis institucijos kūrinys į embodies neįtikėtiną technologinių inovacijų, meninės išraiškos ir architektūrinio pragingumo susilankymą. Įžengti į jo teritoriją reiškia pradėti jutimą kelionę per laiką, sekančią vaizdo kūrimo evoliuciją nuo pirmųjų eksperimentinių daguerėtipo nuotraukų iki ryškaus ir sudėtingo šiuolaikinės skaitmeninės meno peizažo.
Muziejaus širdis slypi buvusio George'o Eastman'o dvaruose – puikiame georginiško atraminio stiliaus (Georgian Revival) rūsyje, kuris spinduliuoja išrefined elegancijos ir tylios apmąstymo atmosferą. Baigtas 1927 metais, šis architektūrinis stebinys tarnavo tiek kaip privatia sauga, tiek kaip kūrybinių siekių laboratorija iki pat 1932 m., kai mirė pats Eastmanas. Pati architektūra sako daug apie įkūrėjo charakterį, pristydama sofisticuotą klasicizmo ir pažangaus dizaino derinį, atspindintį jo dvigubą požiūrį į gyvenimą ir verslą. Šių istorijos pilnais sienų randa stebėtiną daugiau nei 400 000 fotografijų ir negativų kolekciją, žymią šviesos ir šešėlio istoriją nepanašiu gyliu. Muziejaus mastai išsiliepia daug daugiau nei tik tuštos nuotraukos, siūlydami kinematografinę panoramą per didžiulę apie 28 000 judančiosios kino juostos archyvą, o kolekcija „Cinematic Objects“ suteikia intymią, taktilį žvilgsnio į ikoninių filmų kūrimo procesus per laiškus, scenarijus ir kostiumus.
Tai, kas tikrai išskiria George'o Eastman muzieją, yra jo dvigubė vaidmenė – tiek kaip praeities gynėjo, tiek kaip ateities pionieriaus. Įkurę Louis B. Mayer saugojimo centrą ir L. Jeffrey Selznick filmų išsaugojimo mokyklą, muziejus užtvirtino Rochesterio statusą kaip pasaulinį kinas paveldos saugumo centrą. Šis siekis į tobulumą užtikrina, kad judančių vaizdų magija išliks būsimoms kartoms. Zmogaus smegenis dažnai užburią rotacinės parodos, kurios birlieja skirtingus eros laikotarpius – pavyzdžiui, evokuojanti Edward Steichen tyrimai ar pažangūs šiuolaikiniai darbai „Project Gallery“. Būti žiūrint filmą istorinėje 500 seatų „Dryden“ kino salėje ar pasikraustyti kruopščiai priežiūroje esančiuose soduose – muziejus siūlo visapusišką patirtį, kurioje istorija atsikelia į gyvenimą, kūrybiškumas klesti, o nekrentanti žmogaus dvasia atsispindi kiekviename kadre.
