Martino Altomonte

Martino Altomonte: Gyvenimas baroko meno viduryje

Gimė: Neapolyje, Italijoje (1657 m.)
Mirė: 1745 m.
Kiti vardai: Johann Martin Hohenberg

Martino Altomonte, gimęs Johann Martin Hohenberg, buvo iškilmingas austrijietiškos kilmės Italijos baroko dailininkas, kurio kūryba paliko neištrinkiamą pėdsaką Europos meno istorijoje. Jo karjera, plūstanti tarp Lenkijos ir Austrijos, sukūrė gyvybiškų mūšio scenų, karališkų portretų ir įspūdingų altarijų palikimą, kuriame puikiai atspinduliami to laiko meno tendencijos bei estetinės sūpynės.

Pradinis gyvenimas ir mokslas

Martino Altomonte meno kelias prasidėjo nuo gilių šeiminių šaknų, kai jo tėvas, Michaelas Hohenbergas, paliepė savo gimtinę Tirolą ir persikeldė į Neapolį. Ši kultūrinė migracija tapo lemtinga jo būsimai meninei identikai. Pašaujęs vos penkiolika metų, jis pasiekė Romas, kur tapo Giovanni Battista Gaulli (Baciccio) – vieno iš didingiausių baroko stiliaus meistrų – mokinio. Ši mokytojo mokymas suteikė jam pagrindus monumentaliam baroko tapybai, kuri vėliau tapo jo ženklo ženklu. Tačiau jo meninė pažanga nesustojo čia: vėliau jis mokėsi iš Carlo Maratti, kito išmatų romenų tapybininko, garsėjantio savo klasikiniais paveikslavimo smeningais. Lemtingas lūžis įvyko 1684 metais, kai tapęs Lenkijos karaliaus Jogailos III Sobieskio karolio tapybininku, jis priimė naują, aristokratišką vardą – Altomonte, taip apstulkindamas savo meninę ir socialinę prigimtį.

Karjera Lenkijoje ir meninė evoliucija

Martino Altomonte karjera Lenkijoje tapo svarbiu jo meninės evoliucijos etapu, kai jis tapo karaliaus Jogailos III Sobieskio karleidoskopu. Kaip karališkas dailininkas, jis savo kūrybą orientavo į didingus mūšio scenų vaizdavimą, kur pagarsėjo ypač vaizduodamas Vieno lsiežimą, bei į elegantiškus karališkus portretus, perteikjančius didybę ir galios simboliką.

Beanaugingas religinis kūrybos procesas taip pat buvo jo gyvenimo dalis; jis sukūrė daugybę altarų paveikslų, iš kurių daugeliui, deja, laiko persėmusiems, išgyvoti nepavyko.

Žvelgiant į jo ankstyvąjį stilių, pavyzdžiui, Tarnovo vystitijos muziejuje saugoma „Abraamo aukas“ (Sacrifice of Abraham), galima pastebėti, kaip stipriai jis buvo susietas su neapolietskais šviesos ir šešėlio žaidimais. Šis darbas aiškiai parodo, kad jis buvo tikras „neapolietskio chiaroscuro stiliaus sekėjas“, kurio technika suteikia kūriniams gylio ir dramatiškumo.

Meninė tradicija šeimoje tęsiems ir kitas kartą: jo sūnus, Bartolomeo Altomonte, gimęs 1694 metais, taip pat pasirinko menininkio kelią, papildomai išplėčiando šį kūrybinį palikimą.

Viena ir Vienos baroko stiliaus vystymas

Apie 1699–1702 m. Martino Altomonte persikelno į Vieną, kurioje praleido likusį savo kūrybinį kelią, tapdamas neatsiejami vienos kultūrinės aiklerini dalimi. Jo talento pripažinimas pasiekė aukštąme aukštą, kai 1707 m. jis buvo paskirtas Vienos grožio meno akademijos (Akademie der bildenden Künste) mokytoju. Šis akademinis statusas ir prestižas tikriausiai atsidavė į svarbius užduočius, pavyzdžiui, papildomos paskirties Schloss Augarten pastato, žinomo kaip Neue Favorita, dekoravimo užsakymą.

Šis laikotarpis tapo itin svarbiu jo stiliaus evoliucijos etapu, kai tapo pasidarytas unikalus meninis sintezis. Martino Altomonte aliejų paveikslai šį laikotarpį atskleidžia per nuostabų neapolišką chiaroscuro – šviesos ir šešėlio žaidimą – suleidžtus su subtiliomis Venecijos pastelų tonais. Šis kūrybinis derinys padėjo milžinišką pamatą Vienos baroko malė, formuojant naują estetinį lygį.

Jo kūrybos pėdsakai Venoje ir už jos ribų yra itin įspūdingi: nuo plafono paveikslų Salzburgo Arkasieniečio rezidencijoje (1709–1710 m.) iki sakralių altarų, sukurtų Dorotheerkirche (1713 m.), Peterskirche bei Stephansdom (abių 1714 m.). Jo talentas sklandžiai pasiekė ir kitus miestus – nuo Krems apskrities parapihinės bažnyčios iki Liublianos Deutschordenskirche (abių 1715 m.). Kūrybos apimtį papildė ir 1716 m. sukurtos plafono freskos Vieno Belvederio žemesnėje dalyje, dar kartą įrodydamos jo neįgaliojamą vaidmenį baroko meno aukštukų kūryboje.

Pagrindiniai darbai ir palikimas

Martino Altomonte kūryba yra neįtikėtinas meninio kelio pavyzdys, kurioje kiekvienas brushas paliko neištrinkiamą pėdomatį. Vienas iš jo mostriškiausių darbų, „Aleksandras nukiauna Gordijono mazgą“ (1708 m.), demonstruoja neįtikėtiną meistrišką gebėjimą įtvirtinti dramatiškas istorines scenes, kurios primena senovės eposus. Jo religinis menas pasiekia aukštumas tokio stulbinančio altoriaus kaip „Marijos įžylėjimas“ (1737 m.), esančio Wilheringo klasikinėje bažnyčioje, kur jis atskleidžia gilią dvasinę jautrą ir sakralų meno meistriškumą. Dar vienas pag}rindinis jo kūrinys – Linso Šv. Mykolo Ursulinių bažnyčios aukuras (1738–1740 m.), kuris yra puikus jo puikiai išdirbėtų altarų darbų pavyzdys. Galiausiai, vėlesnis darbas, „Šv. Leopoldas apžvelgiamas kaip dievų skliauslyje“ (apie 1750 m.), atspindi nuolatinę meninę evoliuciją ir nebeperamą kūrybinę energiją, kurią jis išlaikė per visą savo gyvenimą.

Martino Altomonte paliko neištrinkiamą pėdomatį, todėl jis yra pripažintas vienu Vienos baroko tapybos pionierių, sujungusiu į vieną visumą Italijos ir Austrijos menines tradicijas. Jo gebėjimas suderinti neapgamą napolietišką dramatiškumą su subtiliu venecijos spalvų žaismu sukūrė išskirtinę, unikalią stilių, kuris keliais dešimtmečiais dar didesnę įtaką darė būsimoms menininkų kartoms.