Mathias Goeritz

Pradinis gyvenimas ir studijos

Mathias Goeritz gimė 1915 m. balandžio 4 d. Danzige, Vokietijoje (šiuolaikinėje Gdansk, Lenkijoje), tačiau jo gyvenimo kelionė ir kūrybinis suvokimas buvo neatsiejami nuo tarptautinės kultūros pulsavimo. Pradines metus praleidęs Berlyne, jis ne tik narpavo į meninę aplinką, bet ir siekė gilią intelektualinę supratimą, studijuodamas filosofiją bei meno istoriją Friedrich-Wilhelm-Universität (Berlino Humboldt universitete) nuo 1934 m.

Meno mokslas ir kūryba jo gyvenime susitiko 1940 m., kai jis gavo meno istorijos doktoratūrą, pristatydamas savo mokslinę darbą apie Ferdinandą von Rayskį. Tačiau jo trokštulėmas kurti neapsistovėjo tik teorijomis; jis mokėsi piešimo meną Berlinio-Charlottenbergo menų ir amatai mokykloje (Kunstgewerbe- und Handwerkerschule), kur dirbdamas su Maxu Kausu ir Hansu Orlowski, formavo savo vizualinį kalbą. Šis intelektualinis pagrindas ir praktinis meistriškumas tapo tvirtu pamatu, leidžančiu vėliau kurti unikalią, emocinę architektūrą.

Karjeros vystymas ir meninė stilius

Mathias Goeritz meninė kelionė prasidėjo Berlyne, kur jis dirbo vokiečių Nacionalinėje galerijoje (Alte Nationalgalerie) po Paulio Ortvino Rave vadovystė. Karjera ir asmeninis gyvenimas joje susiplėtė su dideliais gyvenimo posūkiais: palikęs Vokietiją 1941 metais, jis pirmiausia įsikūrė Maroko mieste Tetuane. 1942 metais susitiekęs su fotografė Marianne Gast, jis apsenė Ispanijoje, Granados mieste, o 1946 metais Madride įvyko jo pirmoji asmeninė paroda. Galutinis ir lemiamas posūkis įvyko 1949 metais, kai jis persikraustojo į Meksiką, kur jo kūryba pasiekė naujas aukštynes.

Meksiko aplinkoje susitiekė jo vizija ir architektūros genijus Luisas Barragánas, kartu kurdami monumentalias, abstrakčias armosiuotojo betono skulptūras, tokias kaip El Animal del Pedregal ar Torres de la Ciudad Satélite. Jo meninė stilius buvo giliai įkvėptas ekspresionizmo, todėl jo darbuose ypatingai akcentuojama subjektyvi patirtis ir emocinis poveikis, pasiekiamas per išvalytas, tačiau emocingas ir iškraipytas formas.

Žymios kūrybosios darbai ir indėlis

Mathias Goeritz kūryba yra ne tik vizualinė forma, bet ir gilus emocinis patirtis, kurioje skulptūra ir architektūra susitinka su žmogaus siela. Jo skulptūriniai darbai, tokie kaip El Eco (Eksperimentinis muziejus, Meksikos miestas), Los Amantes (Hotel Presidente, Acapulco), bei sakralūs reliefai La Mano Divina ir La Mano Codiciosa (San Lorenzo bažnyčia, Meksikos miestas), atskleidžia jo gebėjimą suteikti formoms gyvybę ir dvasinę prasmę.

Ypausiausias jo indėlis į architektūros pasaulį yra sukurtas „Emocionalios architektūros“ konceptas. Šis idėja peržengė paprastą statybų funkciškumą, akcentuodama emocinius ir dvasinius aspektus pastatų dizaine, siekiant sukurti aplinką, kuri bendriautų su žmogaus vidine būsena. Šis inovatyvus požiūris tapo neįtikėtinai svarbus, vizualiai ir koncepciniai paveikdamas daugybę šiuolaikinių architektų, jų darbus transformuodamas per meninę ekspresiją ir erdvės pojūtį.

Aptikimas ir palikimas

Mathias Goeritz palikimas yra kurioje nors daugiau nei tai, ką galime pamatyti konkrečiuose meno kūriniuose; jo įtaka architektūros teorijai ir praktikai yra neįtikėtinai gili, ypač per jo sukurtą „Emocionalią architektūrą“. Šis koncepcinis požiūris suvedė kartu meno ir erdvės dvasinę esmę, palikdama neištrinkiamą žaros pėdomis šiuolaikinėje aplinkoje.
1980 metais jis pelnė prestižinį Pritzker prizą – tai buvo itin reikšmingas pripažinimas už jo išskirtinį indėlį architektūrą formuojant. Šiandien jo darbai yra neustromiu skaičiuojami ir vertinami dėl savo inovatyvaus meno, architektūros bei emocinio ištrypkimo derininio, kuris neustromiai įkvepia tiek teorikus, tiek kūrybingas moksletojus.

Papildoma informacija

• Wikipedia: Mathias Goeritz - Wikipedia
• Tate: Mathias Goeritz 1915–1990 | Tate