Viktorijos šventovė: gyvasis William Morris palikimas
Įlieti į žaliąjį Wolverhampton apsiętingumą, Wightwick Manor ir sodai yra kur kas daugiau nei tiesiog prancangus dvaras; tai įtraukiantis portalas į prabangų, tekstūrinį XIX amžiaus pabaigos estetinį pasaulį. Ši „National Trust“ brangenybė stovi kaip gilus „Arts and Crafts“ judėjimo paminklas, siūlantis retą galimybę pažvelgti į karštą, vizionierišką William Morris meno pasaulį. Pats dvaras, sumatytas apie 1850 m. Samueliui Theodore Manderiui – iškilmingam vietos lakavimo ir dažų verslo veikėjui – įkūnija viktorietinį siekį pasiekti vizualią prabrangą. Jo ryški raudonų plytų fasadas, pasižymintis sudėtingais detalėmis ir plačiomis angliais, sukuria vidinę erdvę, kuri yra kartu ir grandioziška, ir itin intymi, kviečianti lankytojus grįžti į laikotarpį, kai menas ir kasdienybė buvo neatsiejami.
Wightwick Manor siela slypi jo nepaprastoje kolekcijoje – kruopščiai suformuotu ansamblyje, fiksuojančiame transformatyvų Morris sukurto kūrybinio genijų poveikį. 1908 m. šį namą įsigijo garsusis paveikslų meistras Walteris Sickertas, o būtent čia namai tapo saugo klubas, pristatantis platų Morris dekoratyvinių darbininkų spektrą. Klaidžiojant per šias kambarius, žmogus pasineria į tikrą jutimų šventę: drąsūs floristiniai motyvai skleidžiasi ant tapetų, o subtilūs rėmeliai ritmiška elegancija puošia audinius. Ši kolekcija yra daugiau nei tiesiog eksponatas; tai langas į patį dizaino evoliuciją – nuo pirminės eskizavimo iki galutinių šedevrų. Neįmanoma nesusižavėti legendiniu „Strawberry Chintz“ – tekstilu, kuri puikiai atspindi Morris gebėjimą gamtos sudėtingybę išgryninti į ryškias, stilizuotas vaizdus, kurie šiandien atrodo tiek pat modernūs, kiek ir prieš daugiau nei šimtą metų.
Be meistriškų tekstilių, dvare slepiasi reikšminga prerafaelitų paveikslų kolekcija, sukuriamia stilistinis dialogas tarp tapybos ir dekoratyvinio amato. Dante Gabriel Rossetti , John Everett Millais ir Edward Burne-Jones kūriniai giliai rezonuoja šių sienų viduje; jų drobės dalijasi dvasine giminyste su Morris dizainais per jų atsidavimą naturalizmui ir viduramžių simbolikai. Šis ryšys dar labiau išryškėja dvarų balduose – tai pavyzdinės „Arts and Crafts“ meistriškybės detalės, pagamintos iš tikros ąžuolo medienos ir papuoštos sudėtingais išraišais. Šie objektai įkūnija šio judėjimo atmetimą masinei viktorietinei mediocrityje, švenčiant grožį, rasti tik naudojant nuoširdžią medžiagą ir meistrišką rankų darbą.
Meninė patirtis išplečiama už dvaro slenksčių į sodus, kurie atspindi harmoniją viduje. Atsisakydamas griežtų, simetriškų planų, kuriuos mėgavo daugelis jo samtvorių, Morris padėjo suprojektuoti šią erdvę taip, kad ji pritiktų naturalistiškam stiliui, prioritetą teikiančiam vientisai ryšiui su kraštova perfected. Takai ir wildflower meadow – laukų gėlės – pakeičia priežiūros reikalaujantį tvorą, kurdamas ramių apmąstymų ir vietinės floros vertinimo erdvę. Šis sklandus perėjimas iš turtingai ornamentuoto interjero į organišką sodų grožį sustiprina pagrindinę „Arts and Crafts“ judėjimo tenetsę: tikrasis menas turėtų apimti kiekvieną mūsų egzistencijos aspektą, paversdamas net ir pasivaikščiojimą sodu estetišku garbe.
