Desperation

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Aleksandras Struys gimė šeimoje, kur šviesos ir stiklo manipuliacija buvo įtvirtinta profesija. Jo tėvas, kilmingas olandas, dirbo meistru stiklo dažytoju. Ankstyvasis susidavimas su spalvų ir skaidrumo meno meistriškumu tikriausiai pamaldas laidė tam vizualiniam kalbos stiliui, kuris vėliau tapo jo kūrybos pagrindu. Chłopas ranka buvo tvirta nuo labai mažos amžiaus; sulikęs šeši, jis jau buvo Dordrecht akademinės mokslos mokinys.

Bades plaudamas, jo mokslas kreipėsi link grynojo meno formalių struktūrų. Galiausiai jis surado kelią į Karalinę gražiųjų menų akademiją, kur mokėsi iš Polydore Beaufaux ir Jozef Van Lerius. Šie mokymų metai suteikė techninį pagrindą jo vėlesniam susidomėjimui žanro ir portretų tapybą. Jis žengė per šias akademines erdvus su ypatingu dėmesio kreipimu į tikslumą, kurį reikalavo realistiškas stilius, kurį jis galiausiai įtvirtino savo kūryboje.

Kelionės ir ankstyvoji karjera Europoje

1871 metais Struys pradėjo žengti už Belgijos sienų. Tom pat metais jis pristatė savo darbus Gentuje, taip padarydamas pirmąjį žingsnį į viešumo akis. Net trumpam vėliau kartu su Jan Van Beers jis išvyko į Prancūziją ir Angliją. Dviejų menininkų kelionė per šias šalis buvo skirta savo paveikslų pardavimui, tačiau gautas pelnas buvo labai skestamas; jiems pavyko surinkti tik tiek pinigų, kiek buvo pakanka kelionei grįžtančiam viežgždai į namus.

Sekusiųjų metų laikas atnejo tiek profesinių sėkmės, tiek aštrių diskusijų. 1876 metais jo paveikslas Birds of Prey — žinomas taip pat kaip God is Dead — sukūrė didelį skandalą dėl savo antiklerikalinių temų. Šis provokacijų laikotarpis tapo profesinės padėties lūžių tašku: jau 1877 metais jis buvo paskirtas Vaymario Saksonijos Didžioji Dulkės meno mokyklos profesoriumi.

Akademinė veikla ir profesinis gyvenimas

Po pirmojo kelionių etapo, Aleksandras Struys prisirinko mokytojo kelią Vėjmaro Saksonijos Didžioji Dvorininkų meno mokykloje. Šią profesoriorską jis tęsė iki 1882 metų, šiuo metu stebėdamas augančius savo mokinių talentus, tarp kurių buvo ir Christian Rohlfs. Vėjmaro laikotarpis tapo stabiliu mokymo ir ugdymo etapu, prieš jam grįžus į Nyderlandus. 1882 metais jis persikėlė į Hagą, kur dviemis metais dirbo prieš rimtai orientuotai į portretų tapybą, meistriškai įtvirtindamas priešais sėdėjusių asmenų bruožus paveiksluose.

Paskutiniuosius gyvenimo metus Aleksandras Struys praleido Belgijoje, ypač Mechelen mieste, kur užimavo karališkosios piešimo akademijos vadovo pareigas. Jo įtaka neapsiribojo tik mokymu – jis aktyviai dalyvavo ir administraciniame Belgijos meno bendruomenės gyvenime. 1902 metais jis prisijungo prie administracinės komisijos, organizuojančios devintąją parodą, kurą rengė „Société des Beaux-Arts à Bruxelles“. Iki 1905 metų jo profesinis autoritetas pakilo iki „Société Royale des Beaux-Arts“ viceprezidento pareigos. Be to, jis aktyviai prisidūrė prie komitetų, atsakingų už „Exposition Rétrospective de l'Art Belge“ rengimą, kuris buvo svarbi dalis šalies jubilietinės jubiliejinės šventės.

Meninis ir socialinės temos

Aleksandras Struys kūrė realizmo stiliaus, savo dėmėsį sutelpažiodamas į žanrinį ir portretinį tapybą. Jis nepasidavė klasikinės studijos rėmuliui ieškodamas savo modelių; priešingai, jis tiesiog žengė į skurdžių žmonių namus, kuriuos nusprendė įamžinti. Šis pasirinkimas leido jam stebėti jų kasdienybę iš vidaus, gryna ir nepasigėdusia aplinka. Jo buvimas šiuose skromiuose aplinkiniuose suteikė jo kūriniams tylią, neapvairytą ir nuoširdią kokybę.

Temos, kurias jis rinkosi, dažnai liečia skaudžiąją gyvenimo realybę. Jo paveikslai sukėliau didelį susidomėjimą to karto socialiai atsakingose leidybose. Kai kurie stebėtojai, analizuėdami sunkias temas, kurias jis tyrinėja, vadino jį skausmo ir bėdų paveikslavėju. Jo kūryba nesidraudė sudėtingų žmogiškosios būsenos aspektų, sudedamas dėmę ne į idealizuotą grožį, o į tikrąją gyvenimo patirtį tų, kurie gyveno visuomenės kraštuos.