An Unknown Man

Francis Wheatley: Gyvenimas portretuose ir peizažuose

Francis Wheatley (1747–1801) buvo iškilmingas XVIII amžiaus anglų portretų ir peizažų paveikslų kūrybinis meistras, garsėjantis kaimo gyvenimo, socialinių scenų bei savo laikų dvasios įtvirtinimu portretuose. Gimęs Londone, Covent Garden, Wild Court rezydencijoje, jis alongside savo sparčiai augančios meninės karjeros nuglebė sudėtingą asmeninį gyvenimą, palikdamas paveldą, vertinamas dėl savo prieinamumo ir traukumo.

Vaikystė ir meninė mokslė

Wheatley ankstyvoji gyvenimo etapa buvo kupinas tiek galimybių, tiek netolika.

Kaip meistro siuvėjo sūnus, jis labai anksti išradėjo talentą piešti. Studijuodamas Viliamo Shipley piešimo mokykloje – svarioje institucijoje ambicingiems menininkams – bei Karališkojoje akademijoje, jis įgijo oficialių meninių technikų žinių. Wheatley rodė didelę perspektyvą, pelnydamas kelias priząlarını iš Menų draugijos, taip demonstruodamas savo atsidavimą ir meistriškumą. Jis padėjo dekoruoti Vauxhall Gardens, populiarią Londono pramogų valandą, bei bendradarbiavo su Johnu Hamiltonu Mortimeriu kurdamas lubų paveikslą Brocket Hall rūmaiems, skirtą Lordui Melbourne, taip įgijęs vertingos patirties didelėms dekoratyvines projektams.

Audringa karjera ir meninė evoliucija

Wheatley karjeros kelias buvo tarsi rėžtas periodais, kurie alternavo sėkmę ir asmeninį nerimą. 1778 metais jis pradėjo dalyvauti parodoje Karališkojoje akademijoje, greitai užsitikrindamas patyrusio portretininko reputaciją ir kritikos pagarbą. Tačiau jaunystės impulsyvumas atvedė jį prie prabangaus gyvenimo būdo ir augančios skolos. 1му 1779 metais jis su Elizabeth Gresse, kitą menininką John Alexander Gresse (1741–1794) žmoną, pabėgo į Airį. Šis įvykis privertė jį gyventi tremtyje, tačiau kartu suteikė deriąs grindų meninei galimybei.

• Airija: Wheatley savo portretų meistrą įtvirtino Dublinge, sukūręs tokius pastebimius darbus kaip Airijos prisiekėlių rūmai ir „Dublino regimentų peržiūra College Green aikštėje“ (1779). Šis paskutinis kūrinys tapo neįtikėtinai populiarus, buvo plačiai reprodukuojamas James Heath ir tarnavo kaip airių patriotizmo simbolis. Paveikslą puoselėjo svarbios Dublino visuomenės figūros bei svečiai, tokie kaip Kunigaikštienės Dashkov princesė.
• Grįžimas į Londoną: Po asmeninių aplinkybių išnaudavimo, Wheatley grįžo į Londoną. Jo meninis stilius evoliucionavo po prancūzų paveikslūsto Jean-Baptiste Greuze įtakos, kas aiškiai matoma jo mažesniuose peizažuose, portretuose ir gatvės scenose.

Svarbiausi kūriniai ir meninė stilius

Wheatley kūrybinė veikla buvo įvairiapradė, apimanti portretinę tapybą, peizažus ir žanrinę tapybą. Nors jis sukūrė keletas temų Boydell'io Šekspiro galerijai bei iliustracijų Bell'io poetų išleidimui, jo ilgalaikė atsidarymo vertė kyla iš jo peizažų ir kaimo temų.

• „Dublino regimentų peržiūra“: Svarbus kūrinys, įtrapęs lūžio momentą Airijos istorijoje.
• „Vyras su šuncu“: Traukiškas bendrystės vaizdas, demonstruojantis Wheatley gebėjimą įamžinti intymiems momentams.
• „Saithwaite šeima“: Parodo jo meistriškumę grupiniuose portretuose ir šeimyninių santykių atspindinime.
• Temos Boydell'io Šekspiro galerijai: Šekspiro dramų scenų iliustravimas, demonstruojantis meninę universalumą.

Jo stilius pasižymi malonia paprosto ir prieinamumu. Jis vengė pernelyg daug ornamentacijos, dėvėdamas dėmesį į temų esmę ir vaizduojamų scenų atmosferą. Wheatley peizažuose dažnai matomos idiliškos kaimo vietos, pilnos kasdienybės veiklos figūrų, atspindinčios augantį pastoralinių temų susidomėjimą XVIII amžiaus pabaigoje.

Palikimas ir istorinė reikšmė

Francis Wheatley 1790 metais buvo išrinktas Karališkosios akademijos asociatu, o 1791 metais – akademiku. 1787 metais jis susiženiavo su Clara Maria Leigh (1768–1838), taip pat menininke. Jo kūriniai atspindi kintančią Anglijos socialinę aplinką jo gyvenimo metu, įtvirtindami tiek aristokratijos prachtą, tiek kaimo gyvenimo žavesį. Nors kai kurie samtų menininkai jį praskelbė šešėliu, Wheatley prieinamas stilius ir patrauklios temos užtikrino jam populiarumą plačia auditorijoje. Jis prisimenamas kaip svarbi XVIII amžiaus anglų meno figūra, sujungusi formalią portretinę tapybą su augančiu susidomėjimu peizažų ir žanrinės tapybos temomis.