Robert Smirke: Literatūrinės kraštotykių paveikslėlis

Robertas Smirke, gimęs 1753 m. Wigtone, šalia Carlisle, buvo išskirtinė figūra Britanijos meno pasaulyje – paveikslėlis, kuris vietoj grandiozinės istorinės naratyvės ir veilingų peizažų rinkosi jautrius literatūros vaizdinimus. Jo palikimas nėra sudarytas iš monumentalinių plėstinių audinių; tai labiau nuostabi detalizuotų monchromatikos paveikslų kolekcija, įtrapinusi anglų poetų esmę ir jų kūrinius. Smirkės gyvenimas prasidėjo skambiai – kaip keliaujančio dailininko sūnaus, todėl tokia vaikystė neabejotinai įsidiegė jįse aštrią stebėjimą ir gilią meninės technikos vertinimą. Ankstyvas mokytojystės laikotarpis su heraldiniu paveikslėčiu Londone suteikė tvirtą pagrindą piešimo ir kompozicijos įgūdžiams, kuriuos jis vėliau tobulino per savo išskirtinę stilių. Smirkės karjera vystosi palaipsniui, prasidėdama nuo narystės Jungtinėje menininkų draugijoje 1775 m. Šios pirmosios parodos – penki darbai pristatyti tarp 1atra 1775 ir 1778 metų – pažymėjo jo pirmąsnius žingsnius į įtvirtintą meno sceną. Jis toliau retai dalyvavo parodose 1770-ųjų pabaigoje ir 1780-ųjų pradžioje, nuolat kurdamas reputaciją dėl kruopštumo ir tyros elegancijos. Lemiamu momentu tapo 1886 m. pristatyti darbai Narcissus and the Lady (tema iš Miltono Comus) ir Sabrina, abu pristatyti Karališkajame akademijoje. Šie kūriniai parodė jo gebėjimą literatūrinę temą išversti į vizualiai įtraukiančius vaizdus, užtvirtindami jį kaip klasikinės literatūros iliustracijos specialistą. Smirkės dėmesys išliko tvirtai nukreiptas į anglų poetų kūrybą, ypač Jameso Thomsono, kurio eilnes jis dažnai atgaivino su neįtikėtinu jautrumu ir tikslumu. Karališkasis akademija vaidino vis svarbesnį vaidmenį Smirkės karjeroje. ą 1791 m. jis buvo išrinktas kaip akademijos asociatas, tai buvo reikšmingas jo meninės vertės pripažinimas, o 1793 m. jis pasiekė pilną akademiko statusą. Jo diplominis darbas, Don Quixote and Sancho, pademonstravo jo meistriškumą kompozicijoje ir charakterizacijoje – tai buvo įrodymas jo gebėjimui įamžinti literatūrinių veikėjų dvasią. Net ir vėliau savo karjeroje Smirke toliau prisidėdavo prie Akademijos kūriniais, aukščiausią virkulę pasiekdamas su 1813 m. parodytu darbu Infancy. Tačiau jo meninė kelionė nebuvo be iššūkių. 1804 m. jis buvo nominuotas pakeisti Joseph Wiltoną Karališkojo akademijos baikštėje – pareigoje, kuri jam suteiktų didelę įtaką. Deja, karališkasisis George III atsisakė patvirtinti paskyrimą dėl Smirkės pastebėtų revoliucionieriškų politinių nuostatų, todėl ši funkcija atėjo į Henry Fuseli. Šis incidentas pabrėžia sudėtingus meno ir politikos santykius XVIII ir XIX a. pradžios Britanijoje. Be meninių siekių, Smirke buvo aštrus socialinių ir politinių procesų stebėtojas. Manoma, kad 1815 m. jis parašė satyrinių „catalogues raisonnés“ seriją, kuri be jokio gailestingo kritikuodavo to meto meno globėjimo sistemą. Šie darbai, dažnai vadinami aštriomis kritikos įtaisais Britanijos meno bendruomenei, atskleidė aštrų intelektą ir kritinę žvalgybą, stebint prabangios elitos pretencijas. Smirkės šeima taip pat reikšmingai prisidėjo į meninį kraštotvį. Jo sūnus, Richardas Smirke, tapo pastebėtu antikvariniu menininkų, o kitas sūnus, Sydney Smirke, seko po savo tėvo pėds::{t), tapdamas architektu ir vėliau pats tapdamas Karališkojo akademijos nariu. Ketvirtasis sūnus, Edwardas Smirke, pasiekė sėkmę kaip advokatas ir antikvarius. Smirkės meninis stilius pasižymi atsargumu ir tikslumu. Jis pirmino dirbo monchromatikos – pagrindai juodos ir baltos – technika, kurią meistriškai panaudojo sukuriant gębę, tekstūrą ir nuotaiką. Jo paveikslai nėra prabangaus virtuozystės demonstravimo; tai subtilūs charakterio, emocijų ir literatūrinių temų tyrimai. Jo objektai – dažnai nedidelio mastelio – buvo atvaizduoti su neįtikėtinu detalumu, įtraukiant išraiškos niuansus ir scenų atmosferą. Tokie darbai kaip „The Rival Waiting-women“, „The Scandal“ ir „The Cession Of Matavai“ yra pavyzdys jo gebėjimui sudaryti sudėtingas naracijas į vizualiai įtraukiančius vaizdus. Smirkės palikimas slypi ne grandiniuose istoriniuose paveiksluose, o intymiuose literatūrinių pasaulių portretuose, siūlant unikalią proga pažvelgti į XVIII amžiaus Anglijos kultūrinį kraštotvę. Jis išlieka svarbi figūra suprantant iliustracijos vystymąsi ir meno bei literatūros susipamdymą šiuo laikotarpiu.