The Timber Wain

Raşa gimimas ir vizijos sėneklės

Samuel Palmer, gimęs Londone 1805 m., iškilo iš pasaulio, pasivaikščiojus tiek intelektualiu pobūdyje, tiek spiritiniu paieškomis. Jo tėvis, knygininkas ir bapistų ministras, įdovavo jam meilę literatūrai ir kontemplatyvų pagūsnį, o jo ankstyvi meno inklinacija pasirodė išskirtinai vėžiu – jau amžiais dvylikte jis akarieniai grodė bažnyčias, rodydamas gimtinį talentą stebėti ir įsiverti detalėse. Ši pažangi galiojimas greitai pasipožino; vos amžiaus ketvirtaičius Palmer rodo „Royal Academy“ darbus, įkvėpti J.M.W. Turneriu, signalizuojant kelio pradedimą savo meno kelionėje. Nors jis gavo ribotą formalią išsilavinimą – trumpas laikotarpis „Merchant Taylors' School“ nepadarė daug struktūruotos meno edukacijos – jo kelias buvo neatligotai pakeistas dėl kritiško susitikimo su William Blake 1824 m., įvykęjo per kraštotepių dailininką John Linnell. Šis susitikimas pavertiesiu, nes Blake vizioninis stilius ir gilus spiritinis derinys stipriai pajungė Palmerį, tapdami jo meno asmenybės akmenimis.

Shoreham periodas: Mistinės pastoralės teritorija

Metai, išsėkti netoli Shorehamo, Kent (1826–1835 m.), atspindi intensyviausią kūrybinę ir įvairią Samuel Palmerio karjeros fazę. Jis įsigijė paprastą namelį, meilėtai vadinamas „Rat Abbey“, ir būtent čia, tarp svyruojančių paglų ir senovės miškų, jis iškėlė savo unikalią meninį garsą. Šis periodas nebuvo tik apie kraštotepių pavaizdavimą; tai buvo apie jų *transformavimą* į mistinės grožio ir spiritinio rezonanso teritorijas. Palmerio Shorehamo vaizdai pasižymi evokatyviais sepia toniais naudojimu, kuriančiais laiko neįsivaizdojantį pojūdį ir melankoliją, dažnai apšviestinami išdėginančiu mėnesio švaitu. Tai nebuvo tiesiog natūros atvaizdaujimai, o idealizuoti vizijos, įdovano asmeniniu simbolizmu ir giliais ryšiais su žemė. Jis nebuvo vienas šiuo paieškomis; Palmer pasijungė prie panašių mintimiausioje grupės menininkų, vadinamos „Ancients“, įskaitant George Richmond ir Edwardą Calvertą, visi pagrįsti Blake mistinėmis inklinacijomis ir ieškanti atšvietinti spiritinį wymens savo menu. Šis kolektivas padėjo sukaupti bendras idėjas ir abipusę įkvėpimą, tvirtinant Palmerio įsipareigojimą vizioninei pastoralės dailėje.

Keičiantis potokštis: Londonas, Italija ir stabilumo paieška

1835 m. Palmer grįžo į Londoną, pažymėjęs pagrindinį pokyčioje savo meno trajektorijoje. Jo Shorehamo vaizdų intensyviai mistinis stilius pradėjo pasikeisti į konvencionalesnes kraštotepius ir akvarelinius darbus, o šis pokytis buvo dalinai diktuotas finansinėmis reikalavimais ir pragmatišku patarimu iš jo svono, John Linnello, kuris paprašė jį atkreipti dėmesį į pagrindines viešojo publikos popierių. Nors jis tęsė grodyti gausiai, Palmer vis daugiau pasitikėjo akvarele kaip pajamų šaltiniu – populiariu mediju Anglijoje tuo metu, bet galbūt ne visiškai patenkinančiu jo meno ambicijų. Medynės kelionė į Italiją su savo žmona Hannah Linnell 1837–1839 m. išplėjo jo paletą ir įvedė švieses spalvas į jo darbą, nors jos kartais rezultavo toniais, kuriuos bendraštys laikėsi per ryškiomis. Norėdamas papildyti savo pasikaimę, Palmer dirbo kaip privatus piešimo mokytojas – reikalaujantis darbas, kuris apribojo laiką, kurį jis galėjo skirti savo meno paieškoms. Finansinės sunkybės tvirtino jį visame šiuo periodu, padidindamos jo brolio negerai įvykius, kuris išpardavė daug jo ankstyvių piktografijų – priverdėdamas Palmerį atsisaukti juos dideliais išlaidomis.

Vėlesni gyvenimas ir išlikęs palikimas

Įkėbimas į Furze Hill House Redhill, Surrey, 1862 m., atnešė certaine finansinę stabilumą Palmerio gyvenimui, leidžiant jam peržiūrėti vizioninį stilių savo ankstesnių Shorehamo vaizdų, nors ir su paaugimuja ir परिsildesniu techniku. Jo vėlesni darbai apima nuostabius iliustracijas Miltonio poemams „L'Allegro“ ir „Il Penseroso“, rodydami jo tęstinį meistriškumą linijoje ir kompozicijoje, taip pat seriją evokatyvių etsenių, iliustruojančių Virgilį. Gulis bokštas, baigtas 1879 m., yra plačiai laikomas vienu jo geriausių vėlesnių pasiekimų, rodydamas jo išskirtinį įgūdžį etsenėje ir užfiksuojant sunkios samotės nuojžpulsę. Jo sūnus Thomas More Palmer mirtis 1861 m. patiko ilgą šešėlą šesnos pagrindinių metų, pridėdamas melankolinės sluoksnį jo darbui. Samuel Palmer mirė 1881 m., palikdami kūrinio grandinę, kuri, nors iš pradžių buvo nepastebėta, dabar yra pripažinta kaip giliai svarbi kontekste Britų Romantizmo. Jis laikomas pagrindiniu figūros vizioninėje meno sritiose, demonstruojamas Williamo Blake meno ir filosofijos idėjų ilgalaikis poveikis ir padedamas kurti atsinaujinimą įdomiu spiritiniams temoms 19 amčiuje. Jo unikali galiojimas mesiuoti didiką stebėjimą su įsivaizduojama vizija iki šiol apgaubia publikas, tvirtinantis jo vietą kaip išlikti svarbūs menininkas.