Andrejus Ivanovas

Maskvos našlėta

Andrejus Ivanovas savo istoriją pradėjo cichioje, bet dažnai negailestingoje Maskvos našlėdos realybėje. Paliktas šeimos, berniukas savo pirmąjį tikrą prieglobstį rado 1782 metais Imperatorinės meno akademijos sienose. Būtent čia, po Grigory Ugryumov ir Gabriel François Doyen vadovavimo, pradėjo formuotis grynas talentas. Iki 1797 metų, kai jis baigė mokslus, jis jau mokia buvo naviguoti sudėtingose Rusijos imperijos socialinėse ir meninės hierarchijose. Jo ankstyvieji metai buvo skirta disciplinuotai senųjų meistrų studijai – kūrė jo darbus bei tapė ikonus; ši praktika įtvirtino jo ranką praeities tradicijose, prieš jam siekiant apibrėžti dabartį.

Jo karjera akademijoje vyko nuolatos ir stabiliai. Nuo studento jis keliavo link mokytojo, o iki 1803 metų jau pasiekė akademiko titulą. Jo gebėjimas perteikti istorijos svorį buvo pripažintas 1812 metais, kai jis buvo paskirtas profesoriumi po itin galingos principo Mstislavai drąsaus ir Rededyo pralaimėjimo vaizdo kūrinio. Jis buvo savo laikotarpio žmogus – dailininkas, kurio šerpus giliai buvo susipynę keičantyssi politiniai bangai valdant carelius Aleksandrą I ir Nikolajų I.

Konfliktas su valdžia

Meninė ambicija dažnai stawia dailininką tiesioginiame susidūrimo vidury su galios institucijomis. Italijai Ivanovui šis šiurkštus trūkio pojūdis atsirado 1830 metais su paveiksliais pavadinimu „Generolo Kulnevo mirtis“. Šis kūrinys perteikė karinę įtampą, kuri užịpino carelo Nikolajaus I nervus, sukeldama staigų ir priverstinį jo pašalinimą iš akademijos. Šis profesinio tremtinumo laikotarpis nesustabdome jo kūrybos; priešprieždu jis išliko aktyvia figūra įvairiose meno draugijose, tęsdamas tapimą net tada, kai jo oficialus statusas buvo atimtas. Jo tvirtybę pastebėjo bendrakūriai, ypač kai Karl Bryullov, grįžęs į Rusiją su didžiuliu pagarba, viešai pasirinko padėti savo lajos vainiką ant Ivanovo galvos kaip pagarbos ženklą.

Jo gyvenimą pažymėjo keli svarbūs etatai ir asmeniniai ryšiai:

• Sausmė su Jekaterina Dimmert 1800 metais, su kuria jis dalijosi gyvenimu iki jos mirties 1843 metais.
• 1820 metais akademijos geležinėje trampine sukurtas freskas „Minerva skraiduja ore“.
• Sūnaus, Aleksandro Andrejevičiaus Ivanovo, gimimas, kuris taip pat pasirinko dailininko kelią.
• Galutinis šeimos kapinių praradimas Smolensko kapenijose po jo mirties.

Paskutinis aktas

Vėlyvoji amžiaus metais Ivanovas išliko svarbi figūra Sankt Peterburgos meno aplinkoje. Jis išgyveno didžiulių pokyčių laikotarpį, kurio jo neo-klasikinio stiliaus tvarka ir istorinis rimtumas suteikė stabilumo besikeičančiai imperijai. Jo gyvenimas pasibaigė ne lėtai stangiant dėl amžiaus, bet staiga, nuo choleros struckos. Jis mirė Sankt Peterburgas, palikdamas po savęs istorinių paveikslų palikimą, kuris siekė perteikti žmogiškosios pastangos ir klasikinės dignity esmę. Jo įtampa tęsiems per sūnų ir per daugybę studentų, kurie perėjo per akademią, kurioje jis niekada kada padėjo vadovauti.