Charles Lapicque

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Charles Lapicque gimė 1898 m. októberio 6 d. Prancūzijoje, Ronos departamente, Theizé mieste. Jis augo aplinkoje, kurioje dominuojantis mokslinis ieškiojimas ir akademiškumas formavo jo būsentį, nes buvo Louis Lapicque, generalinės fiziologijos profesoriaus, įs Adoptuotas sūnus. Ši mokslinių studijų aplinka tapo neatsiejama jo vaikystės, kurią taip pat lydėjo muzika ir vizualinė pažistika. Formatyviaisiais metais jis sk𝘃irto laiką mokdamasis groti pianinu ir smuiku, kartu nuolatos ugdydamas savo talentą piešimą.

Jo gyvenimo kryptis pasikeitė su Prancūzijos pirmąjį pasaulinį karą.

Mokslinis tyrimas ir meninės pradžios

Pirmojo pasaulinio karo šalvarmės atnešė esminių pokyčių jo gyvenimui. Konflikto metu jis tarnavo artilerijoje ir 1918 metais buvo apdovonotas Croix de Guerre kryželiu. Peržlaivedus karui, jis ieškojo kitokios disciplinos ir stebėjosi į Paryžiaus Centrinę meno ir pramonės mokyklą (*École centrale des arts et manufactures*). Studijų metu jis specializavosi pramoniniame dizaine – tai buvo techninis pamatas, kuris tyliai formavo jo vėlesnį suvokimą apie erdvę ir formą.

Pirmieji kūrybiniai impulsai pradėjo atskleisti jo prigimtį per kraštovės vaizdinį. 1920 metais jis nupiešė savo pirmąjį kraštovės vaizdinį Caen apuompiuje. Šis laikotarpis pasižymėjo dvivalpės egzistencijos savastė: vienu metu jis kūrė profesionalią karjerą kaip inžineras elektros energijos paskirstymo srityje netoli Lisieux, o kitą – augančiu susidomėjimu vizualine išraiška. Iki 1924 metų jis jau apsigyveno Paryzuje, priartindamas savo gyvenimą prie meninės bendruomenės šerdo, tačiau vis dar išlaikydamas technines pareigas.

Lemiamas lūžis įvyko 1928 metais, kai jis nusprendė palikti inžinerijos profesiją. Charles Lapicque visą savo dėmesį nukreipė į meno pasaulį, savaviškai mokdamasis tapybos, skulptūros ir įvairių spaudimo technikų subtilybių. Šis perėjimas iš inžinerijos tikslumo į taktilinę savadidikto tapybininko prigimtį leido jam pradėti tyrinėti šviesos ir spalvos tarpusaviojamąsias subtilybes per mokslinę prizmę.

Meninis ir didieji užsakimai

Iki 1929 metų perėjimas iš inžinerijos mokslų į paveikslą buvo baigtas. Jo pirmoji individuali paroda „Jeanne Bucher“ galerijoje tapo esminiu momentu, signaliuojančiu jo atvyksimą kaip viso save atsidavusio paveikslų kūrėjo. Šis laikotarpis pasižymėjo jo atsideginėjimu nuo griežtų savo mokslinio išsilavinimo struktūrų link asmeniškesnio pasaulio suvokimo būdo. Jis tapo ne tik fizikos dėmių stebėtoju, bet ir šviesos bei formos interpretatoriumi.

1937-metai atnešė svarbų profesinį lankstyklo tašką, kai jam buvo užduotas užduotis sukurti penkis didelius sieninius dizainus Paryžiaus „Palais de la Découverte“. Šis projektas leido jam savo supratimą apie erdvę ir optiką pritaikyti daug platesnėjeame mastelyje. Jo indėlis į „Palais de la Découverte“ buvo itin aukštai vertinamas, pelnė jam Garbės medalyą 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodo. Tai buvo laikotarpis, kai jo mokslinis pagrindas ir meninė vizija pradėjo veikti harmoningai.

Bėgant dešimtmetykiui, jo interesai kreipėsi į praktiškesnį, nors ir labai specializuotą kryptį. 1939 m. jis pradėjo dirbti su Nacionaliniu mokslinių tyrimų centru, kur buvo atsakingas už naktinio matymo ir maskavimo tyrimus. Ši darbas reikalavo gilaus supratimo apie tai, kaip akis suvokia spalvą ir formą skirtingomis sąlygomis – tyrimas, kuris dar daugybę metų turėjo dar labiau paveikti jo požiūriui į savo paveikslus.

Technika ir unikalus meninis stilius

Charles Lapicque požiūris į płatinį buvo glaudžiai įrašytas į jo mokslinį pašamtį, o tai paskatino jį išvysti itin asmenišką metodą, kurį pavadė „Blaugitterstil“ stiliumi. Jis siekė užmaiesti skirtumą tarp atpažintamo pasaulio ir grynos abstrakcijos. Tai jam pavyko pasiekti subalansuodamas spalvotus plaukčius su banguojančiomis, arabeskų stiliaus linijomis, kurios, atrodo, šoka ant paviršiaus. Jo darbai dažnai priminė tylų dialogą tarp figuralumo ir abstrakcijos, kuriame formos apibrėžžiamos ne griežniais kontūrais, o to, kaip tarpusavyje sąveikauja šviesa ir spalva.

Jo vizualinis kalbos stilius buvo apgalvotas kubistinė struktūros ir impressionistinė šviesa derinys. Vietoj tradicinių šešėlio naudojimų, jis savo kompozicijas kūrė per sudėtingą juostelių, susiplėtosių ir užliudų sluoksniuotį. Tai sukūrė naujos erdvės konstrukcijos pojūtį, kuris kartu buvo ir tvirtas, ir skambus. Jis buvo universali kūrybos dabartis, dirbęs su daugeliu medienų, įskaitant tapybą, graficą, skulptūrą, piešimą, graviūrą ir litografiją. Jis net eksperimentavo su emalijos darbais, gobelinus, iluminacijomis ir unikalia technika – naudojdamas epatinį popierių, padėtą ant drobos, ant kurio tepdavo ezdą.

Vėlyvias karjeros etapai ir profesionalus pripažinimas

1943 m. Charles Lapicque gyvenime įvyko esminis lūžis. Sutvirtinus ryšį su „Louis Carré“ galerija, jis pagaliau galėjo palikti inžinerijos karjerą šalpyje. Šis perėjimas leido jam visa savo dėmesį skirti tapybai bei tyrimams apie tai, kaip mes suvokime spalvą ir šviesą. Per visą šį laikotarpį jo ryšys su jūra išliko neišnykdantis, o nuo 1948 m. jis tapo oficialiu laivų jūros menas meistru (Peintre Officiel de la Marine).

Jo indėlis į meno pasaulį sulaukė aukščiausio lygio pripažinimo tarptautinėje scenoje. 1953 m. Venecijos bienalėje jis buvo apdovonotas Raoul Dufy premija. Šis gyvenimo etapas tapo laiku, kai jo unikalus požiūris į erdvę ir spalvą buvo pripažintas tiek kolegų, tiek prestižinių institucijų. Net ir pažlydėjus senatines metais, jo prestižas Prancūzų meno bendruomenėje išliko nepajeglus, o kulminacija pasieksmo 1979 m., kai jis gavo nacionalinę tapybos premiją – Grand prix national de peinture.

Kur galima pamatyti jo darbus šiandien

Norint atrasti fizinių Charles Lapicque šviesos ir spalvos tyrimų pėdomis, reikalingas kelionė per kelis skirtingus pasaulio tropos institutus. Jo egzistencija viešose kolekcijose užtikrina, kad ta ypatinga, unikali pasaulėžiūros dovana išlieka prieinama tiems, kurie domisi mokslos ir daigtojo meno sankryvos subtilybėmis. Šiaip, Šiaurio Amerikoje jo kūriniai saugomi Vakarų Vašingtono Nacionalinėje meno galerijoje bei Kanados Nacionalinėje galerijoje Ottavoje. Šios kolekcijos leidžia žiūrovams pajusti, kaip jo optikos teorijos įgyavo tangsią, gyvą formą ant drobės.

Jungtinžiniuose Valstijose dar vieną galimybę susipažinti su jo savitu prostoru valdymo būdu suteikia Dejtono meno institutas. Charles Lapicque palikimas taip pat saugomas Prancūzijoje, kur jo indėlis yra neatsiejama Paryžiaus „Palais de la Découverte“ kolekcijų dalis. Šios įvairios vietos saugo darbus, apibrėžiančius jo karjerą – nuo pirmiausių meningumo ieškojimų iki pozityviai įtvirtintų, galutinių kūrybos etapų.