Mary C. Wheeler

Pradinis gyvenimas, šeima ir meninė mokslas

Mary C. Wheeler į šį pasaulį atėjo 1846 m. gegužės 15 d. Masčusetsosas valstijoje, Concordo miestelyje. Ji buvo paskutinis iš penkių Abielio Heywoodo Wheelerio ir Harriet Lincoln šeimos vaikų. Jos ugdymį formavo progresyvus bendruomenės kraujas – šeimos namai tai buvo saugioji uola tiems, kurie slėpėsi nuo vergijos būdo, bėgdamiesi per Požeminį geležinkelių kelią. Tokia socialinių reformų ir intelektualinių debatų aplinka tapo stabiliu fone jos ankstyvojiems metams. Iki 1858 m. jos susidomėjimas vaizdiniais menu pr começou formus kurti, kai kartu su drauge May Alcott ji pradėjo lankyti piešimo pamokas.

Jos išsilavinimas žvilgsniu per Naujojo Anglijos prestižinius institutus žvelgė disciplinuotu keliu. 1864 m. ji baigė Concord High School mokyklą, o 1866 m. – Abbot Academy Andover, Masčusetsose. Šie formavimo metai padėjo pagrindus gyvenimui, apibūdinamui tiek akademišku griežtumu, tiek intensyviu meninės meistriškės siekiu. Ji ieškojo točios mokymų, kuriuos tikrai galėjo pasiūlyti, galiausiai atsidavusi Paryžiaus studijoms. Justai, tarp sudėtingų Prancūzijos ir Prusia karų įvykių, ji susidūrė su trumpu areštu dėl įtariamos špygų, epizodu, kuris suteikė papildomo pasaulybės patirties jos besiformuojančiai asmenybei.

Mokymas ir meninės kelionės po Europą

Jos ankstyvoji profesinė karjera buvo lemtingai siejama su klasos kambario disciplina. 1866 metais ji pradėjo savo mokytojos kelią Concord High School mokomajose, kur mokė moksleinius matematikos ir lotynų kalbos. Šis akademinis pagrindas 1868 metais paskubino ją persikelti į Providensą, Rodydžialnoko valstijoje, kur ji susidūrė su nauju iššūkiu – mokytoja Miss Shaw mokomojoje mokykloje. Nors šie metai buvo skirti logikos ir kalbos mokymui, jos širdis vis labiau kreipėsi link vaizdinio meno subtumų.

Septintasis dešimtmetis tapo gilių transformacijų laikotarpiu, kai ji paliko griežtą mokytojos gyvenimą, siekdama atskleisti kontinento šviesą ir formą. Kelionės per Vokatiją, Italiją ir Prancūziją leido jai geriau suprasti savo meninį meistriškumą. Paryžiuje ji tapo nuolatinia paneudora didžiųjų muziejų, praleisdama neskaičiuojamas valandas piešdama skičus didingų Louvre koridoriuose. Tokia pasindulę į klasikinę ir moderniąją Europos tradiciją tapo pagrindiniu jos perspektyvos formavimu, paversdamu ją iš matematikos moksleto į atsidavusią tapio meistrę.

Iki 1882 metų ji grįžo į Providensą, tačiau ne prie savo buvusios matematikos. Vietoj to ji įtvirtino savo poziciją kaip tapio instruktorė, sukraudama visą savo energiją mokėdama moteris meninių įgūdžių, kuriuos įgijo užsienyje. Ji tapo kosmopolitiška moteris, la свободно įgudusi tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbas, pasiruousi perkelti savo europinę patirtį į naują mokymo būdą savo pasidavusiame namuose.

„Wheeler“ mokykla ir Giverny metai

Iki 1889 metų jos ambicijos įgavo tvarią formą Rhode Islande, Providence mieste, kur ji įkūrė „Wheeler“ mokyklą. Ši institucija gimė iš jos noro suteikti jaunam geltonai išsilavinimą, žengiant už paprasto tapybos mokymo ribų link to pilnesnės, holistinės ugdymo sistemos. Ji buvo neįtikėtinai energingas žmogus, dažnai dirbanti tempu, kurio metu miegas rodėsi tik šalutiniu svarbiu dalyku. Jos mokykla tapo bendruomenės pamatu, atspindėdama jos įsitikinimą, kad moters nepriklausomybė yra glaudžiai susijusi su savarankiškumu.

Meilė menui ir kalboms dažnai traukė ją bei jos masius per Atlantą. Pradėjus 1887 metais, ji pradėjo praktikuoti vasaros ekskursijų organizavimą studentų grupėms Prancūzijoje. Šios išvyros buvo kuriamos tam, kad intelektualiai pasinerti į tapybos ir meno istorijos studijas, kartu tobulinant prancūzų kalbos mokslą. Justai būtent šių kelionių metu jos gyvenimas tapo neatsiejami nuo impressionistų judėjimo širdies. Ji kartu su savo jaunosiomis palydovėmis nuomojosi turtą Giverny, Prancūzijoje, esantį visai šalia Claude Monet namų. Toks artumas suteikė retą bendrystę; ji ir Monet šeima tapo reguliariomis vakarienės bendradavėmis, dalindamosos maistą ir pokalbius šešėliuose iš tveninių ir sodų, kurie įkvėpė tiek daug didingų to karto meno šedevrų.

Meninis ir stilius

Kaip amerikietė impresionistė, Wheeler siekė įamžinti šviesą ir atmosferą krajobrazų, kuriuos ji pažino per daugybę metų praleistų užsienyje. Jos brushworkas atspindėjo prancūzų tradicijos jautrumą – šis siekimas galiausiai atvedė ją į prestižingą Paryžiaus Saloną. Eksponuoti ten reikė įstoti į griežtą tarptautinių standartų areną, tačiau ji žiedavo šiuose aplinkiniuose su savมั่น užtikrintumu, kurį suteikė sunkiojo nudžios piešimo meno meistriškė. Jos kūryba nebuvo tik asmeninė išraiška, tai buvo tiltas tarp progresyvių jos auklinimo idėjų ir oficialių Europos meistrų technikų.

Jos įtaka išsipletė kurio paljon už drobų, pasiekdama pačias institucijas, kurios formavo jos bendruomenės intelektualą. 1911 m. Brown universiteto pripažino jos indėlį, suteikdamas jai honorary degree. Šis akademinis apželdinimas atitiko pagarbą, kurią ji pelnė kultūriniuose Prancūzijos aplinkiniuose. Prancūzijos vyriausybė pažadėjo jos atsidavimą menui, suteikdama jai medalyjį ir ypatingai pripažindama jos svarbų vaidmenį kaip meno pedagogėi. Tokios apžildos atspindėjo gyvenimą, skirtą mokyti kitus matyti pasaulį per spalvų ir formų prizmę, užtikrinant, kad jos vizija tęktųsi per jos auklinius mokinius.