Maurice Baskine

Maurice Baskine gyvenimas ir kilmė

Mironas Maurice'as Baskine, gimęs 1901 m. spalio 7 d., atvyko į pasaulį, kuriame niekad nesustodavo judėti sienos. Jo šaknys siekia Charkovo, Rusijos imperijos, dabartinės Ukrainos teritorijos. Šis ankstyvas ryšys su ukrainietiška kilme išliko tyli jo identiteto dalis, šeimadai persikeliant į Paris, 1905 m. Augdamas prancūzų sostinėje, jis galiausiai įsitvirtino sudėtingos meno aplinkos viduryje, nors jo šaknys išliko esminė asmeninės istorijos dalis.

Jo gyvenimą žymėjo didieji XX amžiaus vidurio suveikimai. Antrojo pasaulio karo metu Baskine'o kelias kreipėsi link pasipriešinimo; 1944 m. jis pabėgo iš Martygo Todto organizacijos stovyklos, kad prisijungtų prie prancūzų partizanų (maquis). Šis kovos ir išgyvenimo laikotarpis suteikė pagrindą ilgai, vienišai savo menui šventinamam atsidavimui. Jis liko neatsiejama Paryžiaus meno scenos figūra iki savo mirties 1968 m. liepos 5 d. Prancūzijos sostinėje.

Surrealizmas ir Maeght galerija

1946-ųjų metai žyminiai lankas Maurice Baskine kūrybos kelionėje, kai jis prisijungė prie surrealistų grupės. Šis asociacijos laikotarpis įvedė jį į gilaus intelektualinio ir vizualinio judėjimo širdį, kas vėliau paskatino jį dalyvauti 1947-ųjų tarptautinėje surrealistų parodoje Maeght galerijoje. Būtent šios parodos metu jis pristatė ypatingą, simbolinę kūrinį – tryliktąjį altarą pavadinimu „Athanoras“. Šis darbas tapo pirmūninku jo vis gilios susidomėjimo ezoterika bei transformatyviniais alkimijos procesais.

Jo ryšys su šiuo judėjimu išsiplėto myös į grafikos ir bendro kūrybos kūrinių leidimo sferas. 1947-aisiais jis sukūrė tris etsjudas leidiniui Arcane 17, kurį parašė André Bretonas ir išleido Sagittaire leidykla. Intensyvus kūrybos procesas tęsėsi ir 1948-aisiais, kai jis organizavo parodą „Comme à la galerie Jean Bart“. Just tada jis susitiko su surrealistu paveisliku Francis Meunier – šis susitikimas dar labiau įtvirtino jį evoliuojančiuose avangardos aplinkose.

„Fantasophie“ ir vėlesnio kūrybos etapo vystymas

1951 m.* buvo lemtingas lūžis Maurice Baskine gyvenime. Jis nutraukė ryšius su surrealistų judėjimu, pasirinkdamas lebihpaužišką, vienatvę skveičiantį kelią. Šis perėjimas įvedė jį į vienatvės kūrybos laikotarpį, kuriame jis pradėjo besidomėti „art brut“ stiliaus ypatybėmis. Jo dėmesys nukrypo į vidinę erdvę, atsiribojant nuo kolektyvinės energijos, kurią suteikdavo grupės, kurioje jis kadaise gyveno, ir link stebėtinos, giliai asmeniškos bei izoliuotos praktikos.

Šis era tapo „Fantasophie“ gimimo metu – koncepcijos, kurią jis sukūrė norėdamas išreikšti savo evoliuojančią viziją. Jo kūryba tapo vis labiau užimta alchemijos ir ezoterikos mystikomis. Šios temos nebuvo tik dekoratyvinės detalės, jos tapo pačios jo vėlesnio kūrybos stiliaus pagrindu. Kompozicijos stabisėjo, atspindėdamos rūpestį dėl transformatyvių sielos procesų ir paslėdusių visatos struktūrų.

Šiais metais jo kūryba išliko intensyviai orientuota į šį vienintelį, alcheminį siekį. Viena iš svarbiausių šio laikotarpio išraiškų yra didelių matmenų triptikas pavadinimu Fantasophe-Roc ou l'édification de la pierre de Fantasophopolis, pristatytas 1957 metais. Šis darbas, kurio dydis siekia 5 m × 2 m, veikia kaip vizualus jo filosofinių mokymų santrauka.

Pagrindiniai darbai ir svarbiausios kompozicijos

Maurice Baskine vizualinės kalbos evoliucija pasižymi perėjimu nuo struktūrizuotų ankstyvojo laikotarpio alegorijų iki platesnių, išskirtinių vizijų vėlesniaisiais metais. Būdamamas surrealistų judėjimo dalimi, tarp 1946 ir 1950 metų jis sukūrė La mère folle. Šis laikotarpis taip pat žuvo Les Muses Capriceuses kūrybą, datuojamą maždaug 1947 metais. Šios kompozicijos atspindi mintį, giliai pasindulusią simbolika ir paslaptis, dažnai kuriamą per įtampą tarp egzistuojančių menėsio kierunków ir jo paties giminančios filosofijos.

Žengdamas link vieniškesnio ir savotiškesnio kelio, jo kūryba augo tiek mastu, tiek sudėtingumu. Šis posūkis kulminavo didelio masto triptiko Fantasophe-Roc ou l'édification de la pierre de Fantasophopolis kūrimo metu. Ši svarbi kompozicija buvo eksponuota 1957 m. Paryžiuje, „Galerie Furstenberg“ galerijoje. Ji išlieka esmine jo kūrybos dalimi, įkūnijančia jo asmeninės tikėjimo sistemos filosofinę svorį. Vėliau, 1962 m., jis sukūrė kūrinį pavadinimu Fantasophie, dar labiau sukonsolidavę ezoterines temas, kurios apibrėžė jo vėlesnius metus.

Technikos ir meninės ekspresijos priemonės

Maurice Baskine kūrybinė energija pasižymėjo neįtikėtinu universumu, apimanančiu įvairias menės disciplinas. Jis buvo ne tik tapybininkas, bet ir iliustratorius, piešninkas bei skulptorius, meistriškai laviriodamas tarp taktilinių, formos reikalavimų siekiant skulptūros ir aukštos tikslumo, reikalingo grafiniams darbams. Jo meninė praktika nebuvo u globojama vieno iš expressionizmo būdo, todėl jis galėjo swobodžiai naviguoti tarp kintančių ribų tarp surrealistų vaizdinio pasaulio ir vėlesnių, intencionaliai vieniškesnių alkimiejiškų temų tyrimų.

Grafiniuose savo darbuose jis pademonstravo ypatingą meistriškumą dirbdamas su raida ir lavu ant popieriaus. Ši technika leido suteikti pigmentui skfluidą, tačiau kontroliuojamą tekstūrą, kuri buvo būtina sudėtingiems jo kompozicijų detaliams atskleisti. Be to, jis aktyviai taikė aguodą kaip pagrindinę techniką savo struktūringaiems grafikos darbams. Šis metodas ypač ryškiai pasireiškia kūrybinėje Arcane 17 serijoje, kurios aguodų ciklas buvo sukurtas André Breton.

• Arcane 17 (aguodų grafika)
• Les Muses Capriceuses (raida ir lavas ant popieriaus)

Paliktis ir posetinis atpažinimas

Maurice Baskine unikala vizija ir toli tęsėsi į visuomenės sąfeitą dar ilgai po jo mirties. 1964 metais jo gyvenimas ir kūrybinis procesas tapo televizijos reportažo tema, rodančio antrosios kanalos laidą, kuris suteikė retą galimybę pažvelgti į jo privatus, uždariumą pasaulį. Šis viešumo etapas atvėrė duris kitiems svarbiems kūrybos pagodai, siekiantiems peržiūrėti jo vietą plačiuose XX amžiaus meno srauslarda.

Institucinis susidomėjimas jo kūryba vėl atgimė per didelius parodos ir apžildas. Venecijos bienalė 1986 metais skyrė jam pagarbą, pažymėdama tą svarbų tarą tarptautinio dėmesio akimirką. Tai lydėjo retrospektyva Cahors mieste 1990 metais, kuri leido giliau išnagrinėti jo meninę evoliuciją. Iki 2003 metų Cordes-sur-Ciel mieste įvyko didelė retrospektyvinė paroda, dar stipriai įtvirtinusi jo buvimą regioninėje ir istorinėje menės kūrybos atmintyje.

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Maurice Baskine kūrybinis palikimas šiandien yra išsklaidus tarp institucinių ir privačių kolekcijų. Paryžiuje, Centre Pompidou, saugoma La mère folle – darbas iš to laikotarpio, kuris tęsėsi tarp 1946 ir 1950 metų. Šis kūrinys išlieka itin svarbiu orientiriniu tašku tiems, kurie studijuoja jo meninę evoliuciją per surrealistų metus.

Dauguma jo filosofiškiausių ir ezoterinių darbų rado savo nuolatinę namus Cordes-sur-Ciel mieste. Šio miesto muziejus saugo didelę dalį jo opusų, leidžiant pasinerti į koncentruotą jo vėlesnio, vis daugiau polėjusio į vienatvę, kūrybos veiklą. Vienas iš stulbinančių kolekcijos eksponatų yra grandinis triptikas Fantasophe-Roc ou l'édification de la pierre de Fantasophopolis, kuris pristatomas Cordes-sur-Ciel moderniojo meno muziejuje.

Be šių viešųjų institucijų, jo kūrybos kelionė pasiekia ir privatų pasaulį. Daugelis jo pabrėžtų darbų saugomi privatuose kolekcijose, todėl jie yra mažiau prieinami širojai auditorijai. Tokia kūrybos paskyra atspindi tylyją ir dažną vienatvę, kuria pasižymėjo jo vėdiugė karjera, kai kūrybos dėmės į perspektyvą persidavė nuo kolektyvinio menmo iki asmeninio, alkiminio ieškiojimo.