Preben Wölck

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslai

Preben Wölck į Danijos meno sceną žengė iš Danijos pakele, Nykøbing Mors miestelio, kurio šaknys tapo jo identiteto pagrindu. Gimęs 1925 m. sausio 14 d., jis buvo kolonijų prekybininko Kristian M. ir Irene Marie Mortensen sūnus. Šis specifinis auklinimas Nykøbing Mors miestelyje suteikė esminį kontekstą jo ankstyvojiems metams, prieš oficialiai įstojant į profesionalaus meno pasaulį. Jo kilmė ir gimimo vietos aplinka keliais per visą karjerą išliko svarbiausiais jo savastato žeimais.

Jo oficialus mokslas prasirado tikrai, kai 1949 m. jis buvo priimtas į Akademią. Šis studijų laikotarpis ž \;emė jo transformaciją iš privilaus asmens į disciplinuotą vizualiojo meno praktikantą. Formatyvo šiuo metu jo asmeninis gyvenimas taip pat patyrė svarbių pokyčių. 1949 m. rugpjūčio 30 d. jis susitiekėjo su Lissen Jensen Nykøbing Mors mieste. Jų šeima vėliau sulaukė dviejų vaikų, taip sukuriant šeiminius ryšius, kurie kartu su jo besiformuojančia profesine veikla tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Nørrebro laikotarpis ir socialinis realizmas

Preben Wölck gyvenimas Kopenhagos Nørrebro kvartale suteikė ypatingą svorį jo kūrybos pradai. Gyvendamas ten iki 1956 metų kartu su žmona ir trimetėmis vaikais, jis sukūrė darbus, įsišakniusius socialiniame realizme. Šie paveikslai nebuvo tik paprasto stebėjimo rezultatas; jie buvo solidarumo ištryškimas ir tiesioginis ryšys su Nørrebro rajono žmonėmis. Jis kreipė dėmesį į kasdienybės aplinkų šiurkštumą ir jų aplinkoje gyvenančių žmonių buvimą. Tai buvo priglaustų, sunkių temų laikotarpis, kuriame pirmenybe buvo užteikta žmogiškajam būdmenai tiesiogioje miesto kontekste.

Šio laikotarpio estetika grynamo, disciplinuoto vizualinio kalbos pagrindu. Norėdamas apibrėžti savo kūrybos subiectus, jis taikė griežtą papasiekimą ir aiškius kontūrus. Užuot pasirelmiando subtiliu šešėliavimu, savo kompozicijomis jis vadovavosi masyviais figūrais ir stereometriškomis formomis. Šis požiūris suteikė jo kūriniams skulptūriškumo, tvarumo ir fizinio tankumo pojūtį. Spalvų paletė išliko ribota, dominavo žemės tonai, kurie papildomai pabrėžė jo socialinio realizmo temų paprastą bei priglaustą prigimtį.

Perėjimas prie spontančios abstrakcijos

60-metai tapo lemtingu lūžiu Preben Wölck kūrybos kelionėje. Jis atsisakė savo ankstyvojo etapo struktūrizuotos socialinio realizmo ir pasisveikino su spontančia ekspresyvia dažų klypimo meniu, tapdamas vienu iš pirmųjų Danijos menininkų, įkvėptų šio požiūrio. Šis posūkis nebuvo tik paprastas stiliaus pokytis, tai buvo fundamentalus atsisakymas nuo ankstesnio užsiėmimo kasdienėmis aplinkomis ir žmonių figūromis. Jaunystės laikų aiškūs kontūrai ir žemės tonai buvo pakeisti nefiguratyviu, spontančiu-abstrakčiu kalbu, kuriame pagrindinė dėmės buvo skirta pačios medžiagos fizinei egzistencijai.

Vėlesni jo darbai pasižymi sunkiu, pastoziniu spalvų sluoksniuojimu. Jis kūrė storas dažų sluoksnius, suteikdami paviršiai taktilinę, skulptūrišką tekstūrą. Šis laikotarpis atnejo drastišką spalvų paletės siaurejimą; jis paliko įvairias ankstesnių vaizdinimų tonacijas ir pasirinko griežtą juosios, baltos bei pilos spalvų dominaciją. Šiose kompozicijose figuraliniai elementai, kurie anksčiau laikykite jo kūrinius, visiškai išnyko. Peizažas ir žmogus nebėra pagrindiniais objektais; pati dažai tampa kūrybos tema.

Occazionaliai pasitaikydavo atvejų, kai ši agresyvi, abstrakcinė metoda susiduria su jo ankstesniais interesais. Portrete „Bertel Dahlgaard“ Preben Wölck eksperimentavo, sujungdamas šią naują, storai sluoksniuotą techniką su konvencionaliau suprastu figuraliniu požiūriu. Šis darbas išlieka pastebimu išskirtumu kūrybos veidrodėje, kuris kitur griežtai žengė link visiškos abstrakcijos.

Parodos ir meneninio pripažinimo kelias

Preben Wölck Danijos meno aplinkoje įsitvirtino anksti, o jo meninio kelionę pažymėjo pirmoji paroda 1947 m. „Kunstforeningen Spiren“ galerijoje. Ši pradinė iš samanė buvo tik užvespėję stabilią ir įtvirtintą presence svarbiose institucinėse erdvėse, tokiose kaip „Kunstnernes Efterårsudstilling“ ir „Charlottenborgs Efterårsudstilling“. Šios dalyvystos svarbiomis parodose patvirtino jo vietą ustaže, kurioje formavosi Danijos meno tradicija, ir pademonstravo jo talentą dar ankstyvojo kūrybos etapo metu.

Keisdamasis stilių ir ieškodamas naujų išraiškos formų, Preben Wölck savo meninę įtaką išplėstė ir už Danijos sienų, įsiliepyjant tarptautiniame kontekste. 1959 m. jis dalyvavo Osluje vykusiame ekspozicijoje „7 danske kunstnere i Unge Kunstneres Samfund“. Tuo tarpu, 1961 m., jo kūryba pristomama buvo Švedijos sostinėje, Stokholme, „Liljevalchs“ galerijoje, kartu su paroda „Med Dannebrogen i topp“. Prieš pasiegdą paskutinįjį šešimtenmetį, jo darbai jau buvo pristatomi Helsinkų „Ateneum“ muziejuje per parodą „Dansk nutidskunst“. Preben Wölck reputacija pasiekė net ir Niujorką, kur jo menas buvo pristatomas Lefebre galerijoje vykusiame „Salute to Denmark“ meno šventėje.

Ategalos ir įžildinti apžildymai

Per savo karjerą sukaupta Preben Wölck pripažinimas atspindi nuolatinį jo techninės evoliutos potvkinimą. Jo kreipimasis nuo struktūrizuoto, socialinio realizmo Nørrebro metų link į laisvą, nefiguratyvų požiūrį neatsirastą institucinių institucijų atskirtumo. Atvirkusiai, jis pelnė keletą svarbių grantų ir prizimų, kurie įtvirtino jo statusą Danijos meno aplinkoje. Šie apžildymai nebuvo tik ceremoniniai; jie suteikė reikiamą paramą menininkui, naviguojančiam tarp figūratyvios tradicijos ir augančių 1960-ųjų abstrakciųjų judesių įtampų.

Jo profesinė kelionė buvo sustiprinta gavlė H.P. Lindeburg's Konkurrencelegat bei Villiam H. Michaelsens legat. Šios apžildos sutapo su intensivačios kūrybos ir stilistinių eksperimentų laikotarpiu. Be to, jo darbus pripažino Akademiets præmie – išskirtinis apžildymas, liudintis jo formalų išsilavinimą ir gebėjimą pritraukti dėmėsio akademinėse toমųjų metų struktūrose. Carlson's Præmie ir Bendix legat dar labiau utvirtino jo reputaciją, užtikrindami, kad jo kūryba išliktų aktuali, kai jis nuolidos nuo sunkios, žemės tonų kasdienybės vaizdavimo link storų, pastozinių juosios, baltos ir pilvos spalvos sluoksnių, kurie apibrėžė jo vėlesnius kūrybos etapus.

Pagrindiniai darbai ir išskirtiniai kūriniai

Preben Wölck kūryba atspindi ryškų ir galynį poslinkį nuo sunkios, žemės spalvos socialinio realizmo ankstyvojo etapo link agresyvesnio, nefiguralaus vaizdo kalbos. Jo darbas Mand på stol, tekstūruotas aliejumi ant jutos, yra puikus ankstesnio laikotarpio charakterizuojamos struktūrinės aiškumo bei masyvių, stereometriškų formų pavyzdys. Šios kompozicijos remtasi storais kontūrais ir supaprastinta žmogaus figūros interpretacija, įkverdama jo𝙈 skulptūrišką, beveik lytinę realybę.

Plėgiodamas savo stiliui, figuraliniai elementai pradeda tirpti storais, pastozais spalvų sluoksniuiais. Šis transformacijos procesas ytai akivaizdus tai, kaip jis dirbo su tekstūra, linkdamas savo paletę juodai, baltai ir pilvai. Net kai jis grįžo prie figuralumo, jo požiūris išliko nekonvencionalus. Portretas Bertel Dahlgaard yra išskirtinis kūrinys, kuriame jis sujungė savo naująją, ekspresyvią tapybos metodiką su tradicenciniu figuralumo pojūliu.

Vėlesnio kūrybos etapo metu Preben Wölck pasižadėjo visišką ištievizminę, spontanišką abstrakciją. Tokie darbai kaip apie 1963 m. tapytas Jomfru bei 1973 m. sukurtas Et offer demonstruoja tą ekspresyvų, sunkų impasto meistriškumą. Šie kūriniai teikia pirmenybę pačios spalvos fiziniam egzistavimui, o ne bet kokiam reprezentaciniam tikslui, taip užbaigdamas jo ilgą kelią nuo kasdienybės aplinkų vaizdavimo, kuris apibūdino jo jaunystę.

• Jomfru (apie 1963 m.)
• Et offer (1973 m.)

Vėliavosios metai ir mirtis

Iki 1962 metų menininkas paprastino savo tapatybę, atsisakydamas pavardės Madsen ir dirbdamas tiesiog Preben Wölck. Šis posūkis sutapė su svarbiu stilistiniu evoliucijos laikotarpiu, kai jis nuobliavo nuo Kopenhagos metų socialinio realizmo link į agresyvesnę, nefiguralistišką abstrakciją. Jo vėliavosios kūrybos darbai orientuojasi į fizines dažtų savybes, naudojant storus, pastozinius juosios, baltosios ir pilvos spalvos sluoksnius kompozicijų apibrėžimui. Tai nebuvo pabėgimas nuo realybės, o jos perkelimas į gryną tekstūrą ir formą.

Per visą savo gyvenimą Wölck išliko susijęs su savo šeržu Nykøbing Mors, Danijoje. Jis mirė Nykøbing Mors, Danijoje, 2000 m. birželio 9 d., būdamas 75 metų amžiaus. Jo klapės buvo laidOTOS Nykøbing Mors kapinėse. Menininko paliktis išlieka susietas su įtampa tarp ankstyvų kasdienybės vaizdavimo ir spontančios, ekspresinės abstrakcijos, kuri apibrėžė jo vėliavosius metus.